kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Romantizmas ir realizmas


Romantizmas – XVIII a. pabaigoje–XIX a. Europos ir Šiaurės Amerikos kultūros epocha, turėjusi ilgalaikį poveikį meno, filosofijos tradicijai, politiniam ir socialiniam gyvenimui. Romantizmas išreiškė Vakarų civilizacijos Naujųjų laikų žmogaus mentaliteto kaitą, lėmusią modernizmo ir postmodernizmo epochų pobūdį. Romantizmo kultūra susiformavo kaip reakcija į XVIII a. pabaigos–XIX a. modernizacijos procesus: visuomenės pasaulietėjimą, mokslinio pasaulėvaizdžio įsivyravimą kultūroje, industrinių visuomenių, kapitalistinės ekonomikos įsigalėjimą. Romantizmas yra daugialypis reiškinys, atliepęs skirtingų kraštų, kuriuose reiškėsi, kultūrinius, socialinius, politinius procesus.
Pavadinimas susijęs su Viduramžių riterine literatūra, parašyta romanų kalbomis, bei šios epochos lyrinės ar herojinės dainos žanru – romansu. Jis visų pirma nurodo pakitusius, palyginti su ankstesnėmis epochomis, meninės kūrybos orientyrus: Romantizmo menininkai nuo Antikos atsigręžė į Viduramžius – religingumo, tikėjimo stebuklais, mistinių išgyvenimų ir pirminio, nesuvaržyto emocingumo epochą. Epochą, kurioje matytos ir originalių tautinių kultūrų, nesekančių „svetimais pavyzdžiais“, ištakos.
Romantinės literatūros stilius nėra vieningas kaip klasicizmo, bet pagrindinės formos naujovės kilo iš poreikio perteikti žmogaus psichologinį charakterį ir vidinę būseną (intymi, emocinga kalba, laisva ir neišbaigta teksto kompozicija). Literatūrinio stiliaus kaita Romantizmo epochoje išreiškė svarbų mentaliteto pokytį – naują žmogaus, jo ryšių su kitais, vietos pasaulyje sampratą. Romantizmo mene ir filosofijoje žmogus suvokiamas kaip nuo bendruomenės atsiskyręs, unikalus individas, pasižymintis savitu vidiniu gyvenimu, psichikos gelme. Ši žmogaus psichologinio pasaulio idėja buvo susieta su kūrybos poreikiu: kas mes esame, sužinome tik išreiškę tai kalba, vaizdu, garsu, pasitelkę ne tik mąstymo, bet ir jausmų bei vaizduotės galias. Ankstesnėms epochoms būdingą mimetinį meno pobūdį (menas perteikia tai, kas yra išorinėje tikrovėje) keitė ekspresinė meno samprata (menas išreiškia vidinę asmens tikrovę, jo santykį su pasauliu).
Kiekvieno individo vidinės gelmės išraiška yra nepakartojama ir originali. Originalumo idėja buvo dar viena epochinės reikšmės naujovė, ypač paveikusi meninės kūrybos pobūdį. Ansktesnių epochų menininkui kur kas svarbiau, nei išreikšti kūrinyje savo individualybę, buvo „sekti gamtą“ (imituoti tikrovę), taip pat tęsti tradiciją, teikti malonumą, pamokyti. Romantizmo kūryboje vertinta nepakartojama kūrybinė vaizduotė, ėmė nykti tradicinis žanrų kanonas ir klasicistinė stilių hierarchija. Nuo Romantizmo laikų iki pat šių dienų didelė asmens vertė tebėra kūrybiškumas, gebėjimas originaliai reikštis.
Romantizmo menas – tai ir reakcija į vis didėjantį mokslinio bei religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimą. Romantikams buvo nepriimtina racionalistinė pasaulio kaip mechanizmo samprata, kuria rėmėsi Apšvietos žmogaus instrumentinis protas, siekęs technologiškai užvaldyti gamtą. Gamtamokslis pasaulio aiškinimas paliko žmogų „nustebuklintoje“, „atkerėtoje“ tikrovėje, praradusioje gelmės ir kosminės vienovės matmenį. Romantizmo kūryboje siekiama išlaikyti tradicinės religinės, kosminės pasaulėjautos elementus. Čia pasaulis suvokiamas kaip gyvas organizmas, apimantis pojūčiais patiriamą ir tai patirčiai neprieinamą sferą, pasiekiamą vien kūrybine, religine intuicija ar mitologine vaizduote (Adomo Mickevičiaus
Baladės ir romansai, Ponas Tadas; Antano Baranausko Anykščių šilelis). Religiniais vaizdiniais neretai reiškiama ir istorinė Romantizmo sąmonė – žmogaus buvimas laike suvokiamas kaip metafizinė kelionė iš prarastojo į atgautąjį rojų, kaip Dievo, žmogaus ir tautos sąveikos laukas (Mickevičiaus Vėlinės; Baranausko Kelionė Petaburkan).
Pasaulio kaip gyvo organizmo samprata romantinėje literatūroje ypač būdinga gamtos vaizdavimui. Gamtinis kraštovaizdis tapo organiškos pasaulio visumos dalimi (pvz., Mickevičiaus cikle
Baladės ir romansai), asmens vidinio pasaulio metafora (Mickevičiaus Krymo sonetai, Viljamo Vordsvorto (William Wordsworth) poezija), anapusybės, sakralumo raiškos vieta (Baranausko Anykščių šilelis). Gamtoje – vidinėje ir išorinėje – reiškiasi amžinieji kosmoso (pasaulio tvarkos) dėsniai, paslaptinga, nematoma, anapusinė pasaulio sfera.
Savo individualumą ir atskirumą įsisąmoninęs asmuo patenka ir į vienišumo, susvetimėjimo su aplinka būsenas. Romantizmo literatūra sukūrė ištisą naujų charakterių galeriją. Vienas tokių – tai kitų nesuprasto, iš bendruomenės iškritusio, atsako savo jausmams nerandančio, vienišo ir susvetimėjusio žmogaus paveikslas. Ryškiausiai jis buvo pavaizduotas Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) romane
Jaunojo Verterio kančios (1774). „Verteriškąjį“ herojų dramoje Vėlinės sukūrė Mickevičius. Toks romantinis herojus išgyvena neatitikimą tarp savo vidinio pasaulio reikalavimų ir pragmatiškos, racionalios aplinkos. Jo konfliktą su pasauliu skatina ir praradimo patirtis (namų, kito žmogaus, vaikystės pasaulio, tėvynės ir pan.). Praradimo išgyvenimas – vienas bendrųjų romantinio pasaulėvaizdžio bruožų, atliepiančių modernėjančio pasaulio, sparčiai kintančios tikrovės realijas (plg. Julius Slovackis, „Susimąstymo valanda“). Tad Romantizmo literatūroje neretai išreiškiama nauja epochos žmonių būsena – melancholija, įvardijama ir kaip „pasaulinis skausmas“, „splynas“; polinkis gręžtis į praeitį, ją idealizuoti, kritiškai vertinant dabartį, ieškant idealių pavyzdžių ateities kūrimui (plg. Mickevičius, Ponas Tadas; Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių).
Romantinis individualizmas pratrūko ir kaip revoliucinis maištas, noras atmesti paveldėtas, sustabarėjusias visuomenės gyvenimo formas, ir skatino ieškoti naujų bendruomeninių ryšių, taip pat ir tautinių. Nuo bendruomenės atsiskyrusiam individui reikėjo iš naujo apsibrėžti santykį su kitais, atrasti naujus, nehierarchinius ryšius su bendruomene, padedančius įveikti vienišumą. Tad romantinės literatūros herojus – ir normų laužytojas (kaip Bairono (Byron) Kainas), ir savin pasinėręs individualistas (kaip Mickevičiaus
Vėlinių Gustavas), ir kovotojas už savo bei kitų laisvę (kaip to paties autoriaus poetinės apysakos Konradas Valenrodas herojus ar poemos Ponas Tadas Jackus Soplica).
Tauta romantinėje literatūroje suvokiama kaip organizmas, susiformavęs per ilgus amžius, susigyvenęs su savo vieta, gamtiniu kraštovaizdžiu. Ji tarsi asmuo pasižymi savitu charakteriu, turi savo dvasią, istorinį likimą, skatina išskleisti atskirų savo narių individualybes. Romantikams tautos dvasia – tai bendruomenę siejantys papročiai, savitas pasaulio patirties suvokimo būdas. Tautos dvasią išreiškia ir palaiko tautos kalba, kūryba. Romantizmo epochai būdingas įsitikinimas, kad kiekviena tauta turi savitą istorijos kelią ir jai negali būti primesti svetimi saviraiškos būdai, papročiai, politinio gyvenimo formos. Tai buvo vienas pagrindinių nacionalizmo pasaulėžiūros ir ideologijos impulsų. Romantinės tautiškumo idėjos skatino literatūroje remtis etnine kultūra, liaudies kūryba, gyvąja kalba.
Romantizmo literatūra išpopuliarino baladės, romanso žanrą, įtvirtino lyrinį eilėraštį, poetinės apysakos (Mickevičius), istorinio romano (Valteris Skotas (Walter Scott)) žanrus, plėtojo gotikinę prozą (Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe), Ernsto Teodoro Hofmano (Ernst Theodor Hoffman) kūryba), atnaujino poemos žanrą (Mickevičiaus
Ponas Tadas, Aleksandro Puškino eiliuotas romanas Eugenijus Oneginas), dramaturgiją (Mickevičiaus Vėlinės).

Romantizmo meno ir filosofijos ištakos siejamos su Vokietija, preromantiniu „Audros ir veržimosi“ sąjūdžiu XVIII a. 7–8 dešimtmečiais, kuris skelbė asmens individualybės išlaisvinimo būtinybę (Gėtė, Šileris (Schiller)). Vokietijoje Romantizmo idėjos buvo nuosekliausiai apmąstytos filosofijos, literatūros teorijos bei kritikos veikaluose (Šileris, Šelingas (Schelling), Fichtė (Fichte), A. V. ir F. Šlėgeliai (Schlegel) ir kt.). Anglų Romantizmo literatūra pasižymi išpopuliarintu baladės žanru ir romantinės gamtojautos raiška (Viljamo Vordsvorto (William Wordsworth) ir Samuelio Teiloro Kolridžo (Samuel Taylor Coleridge)
Lyrinės baladės, 1798), istoriniais škotų prozininko Valterio Skoto romanais, kurie veikė epochos istorinę vaizduotę, romantinę istoriografiją ir inicijavo realistines prozos tendencijas. Romantizmo simboliu tapo ir poeto Džordžo Gordono Bairono (George Gordon Byron) gyvenimas ir kūryba, išreiškę prometėjišką revoliucingo individo charakterį. Prancūzijoje Romantizmo pradžia XIX a. pirmaisiais metais pažymėta Renė Šatobriano (René de Chateaubriand) prozos egzotiniais motyvais, melancholine būsena, moralinių konfliktų vaizdavimu. Iškiliausio prancūzų romantiko Viktoro Hugo kūryboje meninio išsilaisvinimo poreikis susietas su politinės laisvės siekiais. Rusijoje Romantizmo literatūra pasirodė XIX a. pradžioje; jai būdinga laisvės idėjų raiška, maištinga dvasia. Aleksandro Puškino poezijos revoliucingumas, individualizmas, kalbinė meistrystė iškėlė jį į rusų nacionalinio poeto rangą. Amerikoje romantizmo idėjos iškilo XIX a. viduryje transcendentalizmo filosofijoje (Ralfas Voldas Emersonas (Ralph Waldo Emerson)), veikusioje Volto Vitmeno (Walt Whitman) ir Henrio Deivido Toro (Henry David Thoreau) kūrybą individualizmo, ekologijos, organicizmo idėjomis.
Romantizmo pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje laikoma Mickevičiaus
Poezijos I tomo publikacija 1822 m. Vilniuje su programiniu įvadiniu straipsniu „Apie romantinę poeziją“, kuriuo poetas reagavo į Vilniaus ir Varšuvos spaudoje prieš kelerius metus įsižiebusią diskusiją dėl klasicizmo ir Romantizmo estetinių principų. Romantinio meno priešininkai (pvz., Jonas Sniadeckis) šią naujovę suvokė kaip meno nuopuolį, chaoso grėsmę visuomenei. Klasicizmo estetikos šalininkus – solidžius socialinio ir kultūrinio elito atstovus – erzino revoliucinga ir maištinga romantinio meno dvasia, tokia patraukli jaunimui, daugiausia kilusiam iš visuomenės apačių. Mickevičius, kaip būdinga romantikams, meno kaitą, jo naujoves laikė natūraliu istoriniu reiškiniu, kritikavo klasicizmo meno elitinį ir akademinį uždarumą. Klasicizmo sekėjai laikėsi Apšvietos kosmopolitizmui būdingos nuostatos, kad tai, kas gražu, yra gražu visiems ir visais laikais; Romantizmo šalininkai atkreipė dėmesį į tai, kad menas keičiasi, o kiekviena tauta praturtina jį savitais bruožais.
Lietuvos Romantizmo literatūroje dominuoja vadinamoji „Vilniaus mokykla“ – su istorine Lietuva susijusių lenkų rašytojų plejada (Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, Juozapas Ignotas Kraševskis, Vladislovas Sirokomlė). Jų kūryba išsiskiria politiniu revoliucingumu, religinio ir mitologinio pasaulėvaizdžio raiška, dėmesiu Lietuvos (ir lietuvių) kultūrai, asmens ir tautos ryšių problemika. Lietuvos lenkiškojo Romantizmo opozicinė dvasia veikė XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo veikėjus, taip pat poetą Maironį, romantinio individualizmo reiškėją lietuvių poetine kalba. Lietuvių romantinei literatūrai svarbi organiškoji gamtinė, religinė-istorinė vaizduotė, liaudies kultūros tradicija (Antanas Baranauskas, Karolina Praniauskaitė), dainuojamojo folkloro stilistika (Antanas Vienažindys), tautinės tapatybės, istorinės atminties klausimai (Baranauskas, Maironis, Vinco Pietario istorinis romanas
Algimantas).
Romantinis sąjūdis tapo modernizmo kultūros avangardinių, ekologinių judėjimų pirmtaku. Romantizmo epochoje išryškėjusios kritinės nuostatos modernizacijos atžvilgiu naujomis formomis reiškėsi XX a. kontrkultūriniuose sąjūdžiuose (tokiuose kaip hipių). Romantinio pasaulėvaizdžio elementai įsiliejo į kai kurių XX a. modernizmo literatūros krypčių (neoromantizmo, simbolizmo, ekspresionizmo) kūrybą.

Realizmas. XIX a. viduryje daugelyje Vakarų pasaulio šalių, o Lietuvoje – XIX a. pabaigoje į literatūrinio gyvenimo avangardą iškilo proza, visų pirma romanas, susiformavo realizmo (nuo lot.
realis – tikras, daiktiškas) kryptis (Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac), Stendalis, Gustavas Floberas (Gustave Flaubert), Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant), Čarlzas Dikensas (Charles Dickens), Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis). Realizmo literatūra siekia perteikti tikrovišką pasaulio vaizdą, paremtą moksliniam pažinimui būdingu empiriniu stebėjimu, faktų detalizavimu, grupavimu, apibendrinimu. Ji pasižymi stambiu panoraminiu visuomenės gyvenimo vaizdavimu, susitelkia į dabarties ar netolimos praeities įvykius, siekia vaizduoti individualius ir kartu tipiškus žmones jų socialinėje aplinkoje. Realizmo kryptis formavosi veikiant pozityvizmo filosofijai (Augustas Komtas (Auguste Comte), 1798–1857), kuri XIX a. viduryje naujai iškėlė empirinio mokslinio pažinimo svarbą, praktinės veiklos vertę.
Lietuvoje XIX a. viduryje kai kurios bendrosios realistinės literatūros tendencijos (orientavimasis į dabartį, žmogaus socialinį būvį, kultūrinį savitumą) reiškėsi didaktinės literatūros kūryboje. Didaktinė literatūra – tai publicistikos, religinio pamokslo, liaudiško pasakojimo elementų turintys proziniai tekstai, skirti visų pirma raštingam kaimo žmogui kaip religinio, kultūrinio, politinio, mokslinio švietimo priemonė. Didaktinės literatūros autoriai – daugiausia katalikų dvasininkai, priklausę Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus aplinkai, jo blaivybės akcijos, liaudies švietimo programos šalininkai (Petras Gomalevskis,
Aplankymas seniuko, 1853; Juozapas Silvestras Dovydaitis, Šiaulėniškis senelis, 1863). Kelionės po Lietuvą siužetu perteikiamos populiarios istorinės, kultūrinės žinios apie kraštą pasauliečio švietėjo Mikalojaus Akelaičio didaktinėje apysakoje Kvestorius po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąsis (1860). Didaktinės prozos kontekste išsiskiria Motiejaus Valančiaus apysaka Palangos Juzė (1869), kuriai šalia šviečiamųjų tikslų būdingas liaudiškas humoras, siekis perteikti skirtingų Lietuvos regionų etnografinį savitumą. Didaktinės prozos aplinkoje formavosi ir vaikų literatūros užuomazgos (Valančius, Vaikų knygelė, 1868).
XIX a. pabaigoje per Lenkijos ir Rusijos universitetuose studijuojantį jaunimą Lietuvą pasiekė pozityvizmo idėjos, tačiau jų įtaka reiškėsi ne tiek filosofinėmis diskusijomis, kiek praktinės veiklos programomis. Aktualiausia tapo „darbo prie visuomenės pagrindų“ idėja. Ji apėmė tokius lietuvių visuomenės, išgyvenančios politinę ir kultūrinę priespaudą, poreikius kaip nelegalus lietuviškas pradinis mokymas, racionalaus ūkininkavimo propagavimas, visuomenės teisinio, ekonominio sąmoningumo ugdymas. Pozityvistinę programą Lietuvoje skelbė laikraštis
Varpas bei jo faktinis redaktorius Vincas Kudirka. Laikraštyje Varpas debiutavo ir skelbėsi lietuvių realizmo prozos pradininkės rašytojos Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė – pasirašinėjusios Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Ankstyvojoje lietuvių realistinėje prozoje reiškėsi demokratinės realizmo stiliaus tendencijos: keliamos socialinės nelygybės, skriaudos temos, vaizduojamas žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimas, svarstomas moterų padėties klausimas, išsakoma visuomenės kritika.
XX a. pradžioje lietuvių realizmo tradiciją veikė moderniosios literatūros kryptys, psichologinio realizmo linkme ją plėtojo Jonas Biliūnas, Juozas Tumas Vaižgantas, Vincas Krėvė, Antanas Vienuolis.

Brigita Speičytė



Tadas Ivanauskas. Aš apsisprendžiu.Gabrielė Giunterytė Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose.Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. Kultūrų kryžkelės - savastis ir svetimybės.Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje.Vytautas Kubilius. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje.Mykolas Riomeris. Lietuvos tautinio atgimimo proceso eiga ir charakteristika.Tomas Venclova. AUŠROS perspektyva.Merkelis Račkauskas. Užrašai - dvidešimt metų Žemaitijos užkampy.Marijus Jonaitis. Visuomenė - inteligentija - literatūra.Vincas Maciūnas. Šešiasdešimt metų AUŠRAI užgesus.Turgus Vilniaus Lukiškių aikštėje XX a. pr. Fotografas Stanislovas Filibertas Fleris, stereoskopinė nuotrauka.Arklinis tramvajus Katedros aikštėje. Fotografas Stanislovas Filibertas Fleris, stereoskopinė nuotrauka, 1900–1910 m.M. Muravojo paminklas prieš generalgubernatoriaus rūmus Vilniuje.Eustachijus Tiškevičius, muziejaus steigėjas.Senienų muziejaus atidarymo iškilmės 1857 m.Pirmosios lietuvių dailės parodos afiša.Antanas Žmuidzinavičius, SIELVARTAS, 1906 m.Radvilų rūmai Puškarnioje apie 1835 m., pagal P. Rosio 1790 m. piešinį.Aukštutinės pilies bokštas Vilniuje. Fotografas Aleksandras Jurašaitis, 1912 m.Lietuvos ekspozicija Paryžiaus pasaulinėje parodoje, 1900 m.Lietuvos Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai. Fotografė A. Jurašaitytė, 1918 m.Petro Vileišio 1900 m. įsteigtos mechaninės dirbtuvės, vėliau perorganizuotos į Vilijos fabriką. Fotografas Aleksandras Jurašaitis.SUKILĖLIO PRIESAIKA. Dailininkas Arturas Grotgeris, 1865 m.Lietuvių liaudies valgykla Nr. 9 Našlaičių gatvėje Nr. 26, Vilniuje. Fotografė Aleksandra Jurašaitytė, 1917 m.Ferdinandas Ruščicas. Ūkio parodos Šiauliuose plakatas, 1910 m.

Ar žinote, kad...